Japonija

• Vietovė:Japonija yra Azijos sala, kurios rytinę dalį skalauja Ramusis Vandenynas, o vakarinę Japonų jūra
  Sostinė: Tokijas
  Valdos:Išviso-377835 kvadratinių km,žemės-374744 kvadratinių km,vandens-3091 sq km
  Palyginti dydis: Maždaug kaip šešios Lietuvos
  Kranto linija:29751 km(Lietuvos apie 100km)
  Paviršius: Aukščiausia vieta-Mount Fuji: 3776 m, žemiausia vieta-Hachiro-gata: -4 m
  Populiacija:127,288,419 žmonių (2008m birželio duomenimis)
  Amžių vidurkis: Vidutinis-43,8 metai; vyrų- 42,1 metai; moterų- 45,7 metai.
  Gyvenimo ilgis: Vidutinis-82,07 metai; vyrų- 78,73 metai; moterų- 85,59 metai.
  Piniginis vienetas: Jenas(Yen). Vienas litas maždaug lygus 48.190 jenų.

• Šios šalies pavadinimas (jap. Nihon arba Nippon) išvertus pažodžiui reikštų „saulės šaknys“, „saulės kilmė“, bet ji dažniau vadinama Tekančios Saulės šalimi. Šalies vėliavoje vaizduojamas raudonas diskas (ni no maru – lietuviškai „saulės rutulys“) taip pat simbolizuoja saulę. Anksčiau Japonija buvo žinoma Va (Wa„taika“, „harmonija“) ir Jamato (Yamato „Kalnų kelias“) pavadinimais. Šalį sudaro virtinė salų, iš viso jų yra daugiau nei 6 800, tačiau tik apie 340 iš jų yra didesnės negu 1 km2 pločio. Didžiausios Japonijos salos yra Honšiu, Šikoku, Kiušiu ir Hokaido. Šalies valstybinė kalba – japonų.

• Japonija nuo seno traukia žmones savo paslaptingumu, savita kultūra ir grožiu. Tai – tarsi kitas pasaulis, kuriame žmonės ne tik turi kitokius papročius, elgiasi kitaip negu mes, bet ir savaip supranta pasaulį, gyvenimą.Bet ar iš tiesų?

• Japonija yra kažkuo panaši į Didžiąją Britaniją – abi valstybės yra salose; nors geografiškai priklauso tam tikram regionui, tačiau dėl gamtinių kliūčių sugebėjo sukurti unikalią kultūrą. Galima įžvelgti tam tikrų panašumų netgi anglų ir japonų kalbų formavimosi procese.
  Anglų kalba priklauso germanų kalbų šakai, tačiau didesnioji dalis jos žodyno ne germaniškos kilmės. Tą patį galima pasakyti ir apie japonų kalbą: ilgus amžius leksiką japonai skolinosi iš kinų kalbos, taigi dabar kiniškos kilmės skoliniai sudaro beveik pusę visų turimų žodžių, o paskutinįjį amžių išpopuliarėjo skoliniai iš anglų kalbos. Šie skoliniai yra gerokai pakitę, net anglų kalbos žinovai jų turi mokytis iš naujo; ir ne tik dėl to, kad japonų kalbos fonetika itin skiriasi nuo anglų kalbos. Juk ne kiekvienas iš karto supras, kad pasokon yra kilęs iš žodžių junginio personal computer (japonai ištartų pĆ¢sonaru kompiūtĆ¢), eakon – air conditioner, dejikame – digital camera (dejitaru kamera). Taigi japonai (kas galbūt šiek tiek keista lietuviams) įpratę skolintis, kopijuoti, plagijuoti, tačiau iš viso to visgi sugeba sukurti kažką savito, unikalaus, japoniško. Pavyzdžiui, Japonijoje labai populiariame McDonalde galima rasti „makjaponiško“ maisto, kurio nerasi nė vienoje kitoje pasaulio šalyje.

• Šis kopijavimas ir skolinimasis tęsiasi jau ne vieną amžių. Japonija buvo atrasta tada, kai visas Rytų pasaulis jau buvo budistinis, daugelis tautų turėjo savo raštą. Japonija tuo metu dar gyveno matriarchatinėje santvarkoje. Tačiau japonai uoliai pradėjo mokytis kinų hieroglifų, taikė juos savo kalboje. Taip buvo sukurtos dvi abėcėlės, kurios kilo iš kinų hieroglifų, bet dabar kinams yra nebesuprantamos. Unikalus japonų menas taip pat yra kilęs iš Kinijos, tačiau Japonijoje jis įgavo visai kitas formas. Panašūs procesai dabar vyksta ir su leksikos skolinimųsi iš anglų kalbos. Japonai nebijo skolintis angliškų žodžių, tačiau juos neatpažįstamai pakeičia. Šioje vietoje ir reikėtų atsisakyti labai populiaraus šiuolaikino mito apie japonų tradicijų sergėjimą. Japonų kultūra besidomintys užsieniečiai gerokai daugiau žino apie ją nei patys japonai. Kai prisimename japonų istoriją, nesunku pastebėti, kad japonai nuolat mėgsta atsisakyti to, kas sena, ir griebtis naujų idėjų, naujų tradicijų.

• Daugeliui europiečių ypač svarbu išsaugoti savo tapatybę, tradicijas, kultūrą, o japonams, atrodo, visa tai nelabai rūpi. Žinoma, jie visuomet švęs savo šventes: Naujuosius Metus, Obon (Vėlinės), tačiau nepamirš ir naujųjų švenčių – Kalėdų, Valentino dienos, Helloweeno bei kitų.

---

• Japonijos religija yra tartum varsuojanti pynė, supinta iš įvairiausių tradicijų, kurių istorija beveik dviejų tūkstančių metų senumo. Daugelis japonų natūraliai išpažįsta keletą religijų. Tarkime, dažnai japonai švenčia vestuves pagal sintoizmo, o laidoja pagal budizmo papročius; nemažai japonų tuokiasi ir pagal budizmo tradicijas ir pasaulietiškai. Laikydamasi tokių mišrių papročių, šeima, o gal ir atskiras jos narys, gali priklausyti kuriai nors iš budizmo sektų ar šiaip praktikuoti budizmo apeigas; o gali būti pasekėjas vienos iš įvairiausių naujųjų religijų, kurios jau patraukė daugiau kaip trečdalį šalies gyventojų.
  Šios skirtingos religijos turi savo organizacijas, pastatus, šventes, šventus raštus, dvasininkus bei mokytojus. Nereikia pamiršti, kad Japonijos istorijos tėkmėje šių religijų vagos ne kertą susikirsdavo, kad daugumos japonų gyvenime ir dabar jos susilydo į individualią religiją. Todėl galime kalbėti ir apie “japonų religijas”, ir apibendrinant – “japonų religiją”, nes japonų kalba paprastai neskiria vienaskaitos nuo daugiskaitos.

• Dabar beveik kiekvienuose namuose galime rasti japonišką televizorių, vaizdo ar garso aparatūrą, automobilį. Japoniška technika iki šiol pripažįstama kaip viena geriausių pasaulyje.

• Teigiama, kad japonai yra ne tik pažangūs savo ekonomikos vystymųsi, bet taip pat labai saugo savo tradicijas.
  Japonija yra ir viena brangiausių pasaulio valstybių. Tokijas nuolat sukasi brangiausių pasaulio miestų penketuke. Tai galima pajusti keliaujant, važiuojant net ir lėčiausiais traukiniais.
  

• Didžiuma japonų viešose vietose mielai vilki vakarietiško tipo drabužius, o ilsėdamiesi namuose – tradicinį kimono. (Niekada neužmeskite dešiniojo kimono skverno ant kairiojo – tai mirties ženklas).
  Jaunimas mėgdžioja naujausias Amerikos ir Europos madas. Paskutinė mėgdžiojimo mada (ypač tarp paauglių ir dvidešimtmečių) – juodus plaukus dažyti kaštonine spalva. Susižavėję jaunuoliai lekia į pasimatymus su kaštoninių plaukų savininkais (tokia spalva suteikia išvaizdai nerūpestingumo ir individualumo), tačiau vedyboms kažkodėl renkasi nedažytus (rimtus) juodaplaukius.

• Darbo drabužiai – konservatyvūs. Tamsūs, puikiai pasiūti kostiumai su brangiais į akis nekrintančiais aksesuarais – idealūs vyrams ir moterims. Vyrai puošiasi dažnai net eidami žaisti golfo ar žvejoti, tačiau per oficialias ceremonijas smokingų nedėvi. Moterims siauras sijonėlis ar suknelė gali pridaryti bėdos, nes restoranuose sėdima ant grindų.
  Kai kuriose tradicinėse japonų užeigose (ryokan) svečiams duodama persirengti lengvais medvilniniais drabužiais (yukta); prie jų – medinės klumpės (geta), sandalai (zori) ir kojinės (tabi) su skyle klumpių ar sandalų dirželiui įverti.

• Daugelis mano, kad japonai labai turtingi. Jie dažnai tampa sukčių aukomis vargingose šalyse: iš jų kišenių ar viešbučių kambarių dingsta įvairios sumos pinigų, jie viską perka už daug didesnę kainą negu kiti, už bet kokią paslaugą iš japono irgi negaila paimti daugiau, nes… jis daug turi. Šis stereotipinis įvaizdis iš dalies teisingas – japonai materialiai turtingi. Išskyrus degradavusius benamius, gyvenančius stotyse, parkuose bei po tiltais, Japonijoje nėra tikro skurdo. Tačiau žmonės skurdūs psichologiškai: turtingoje šalyje viskas labai brangu, elementariems poreikiams tankinti reikia tiek, kad (kaip vargingoje šalyje) tenka skaičiuoti, ką gali sau leisti, o kam tenka taupyti. Dažnas užsienietis nustemba sužinojęs, kad ne kiekvienuose namuose yra kompiuteris, kad ne visi turtingieji važinėja automobiliais (mat japonai važinėja tik gerais ir naujais automobiliais, o tai – ne kiekvienam įkandama) ir kad ne kiekviena šeima išgali savo vaikus leisti į aukštąją mokyklą.

• Kai gyvenime svarbiausią vietą užima pinigai, visos jėgos skiriamos tik darbui, visiškai pamirštant poilsį, atostogas bei normalų miegą (ką jau kalbėti apie teatrą, kiną, knygas). Tad nenuostabu, kad japonai bet kokia proga stengiasi nors truputį nusnausti. Net (švelniai tariant) tam ne labai tinkamose vietose. Pavyzdžiui, sumokėję šimtą ar pusantro šimto dolerių už bilietą, jie pusę koncerto ar spektaklio… pramiega. Tačiau, kaip ir dera, nuskambėjus paskutiniam akordui, visi entuziastingai ploja atlikėjams.

• Apskritai susidaro įspūdis, kad japonai miega visur. Studentai sugeba užmigti “žiūrėdami dėstytojui į akis”. Universitete jų – miegančių – pilna visur: ant kiekvienos kėdės, palangės, minkštasuolio. Mat jau nuo vaikystės japonui įkalta, kad jis privalo pirmauti, visur būti geriausias ir daug dirbti,- tik taip ko nors pasieks (tas “kas nors” – tai materialinė gerovė). Suprantama, kad ko nors siekdamas, privalai kai ko atsisakyti. Japonai daug dirba atsisakydami miego ir poilsio. Iškalbinga ekskursijų vadovų nuomonė: “Japonai – pati geriausia ir pati blogiausia turistų grupė: dažniausiai tenka kalbėti miegančiai auditorijai. Žinoma, jokių klausimų bei susidomėjimo nesulauksi, bet autobusų vairuotojai gali sutrumpinti maršrutą – vis tiek miesto įžymybės liks nepamatytos”.

• Anime sunku apibūdinti keliais žodžiais. Trumpai tariant, anime yra Japonų animacija. Tačiau ji nėra skirta vaikams, maždaug 80% anime vaikams visai netinka.

• Pats žodis „anime“ yra kilęs nuo angliško žodžio „animation“ (animacija). Artima anime'ei yra manga. Manga, tai terminas kuriuo japonai vadina komiksus. Juos sieja labai artimas piešimas bei tai, kad labai didelė dalis anime kuriama pagal manga.

• Kol Amerikoje bei Europoje animacija skirta vyresniems yra retenybė, Japonijoje pilna tokių anime TV pasirodymų, serialų, filmų, OVA'ų (Original Video Animation). Pagal anime yra kuriamos dramos ar net filmai. Aukštos kokybės animacija, nuostabus įgarsinimas (įgarsintojai ar įgarsintojos Japonijoje yra didžiulės žvaigždės), muzika, nuostabi drama ir kita daro anime nepakartojamą.

• Anime istorijos piešiamos realistiškai, o žanrų yra didžiulė gausybė. Jų skaičiumi anime lenkia filmus - anime būna komedijų, siaubo, dramų ar psichologinių trilerių. Labiausiai stebina turtingos savo įvairove ir gilios mintimi istorijos. Tai tikrai nėra paprasta animacija.

• Anime išsiskiria iš visų animacijos rūšių, ji gyva, tikra, graži, ji perteikia emocijas ir neretai palieka gilų įspūdį.
  Kartais žmonėms kyla klausimas - kaip atskirti anime nuo vakarietiškosios „cartoon“? Visų pirma, labai skiriasi piešimo stilius. Paprastai anime piešiama didesnėmis akimis, neretai iškraipomos žmogaus proporcijos. Anime būdingas tam tikras išraiškų bei emocijų piešimo stilius. Na, geriau pačiam pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti.

• Anime labai dažnai būdinga gili mintis. Čia ne visada laimi gėris, neretai miršta pagrindiniai veikėjai, dažnai situacijos gyvenimiškos ir pamokančios. Tikriausiai tai vienas iš didžiausių veiksnių, kodėl anime labai dažnai netinka vaikams.
  Anime veikėjai savo charakteriais dažnai būna labai tikroviški, kartais netgi tikroviškesni negu „holivudiniuose“ filmuose. Jie būna unikalūs, turi blogų įpročių, stipriąsias ir silpnąsias puses. Taip pat, daugumai anime būdingas nepaprastai gražus, emocijas perteikiantis įgarsinimas.

• Žinoma, negalima visų anime apibūdinti vienareikšmiškai. Jų būna labai įvairių, matyt tai ir daro šią animaciją nepaprasta. Dauguma žmonių čia gali atrasti kažką sau. Būna „lengvų“ anime, skirtų pažiūrėti atsipalaidavimui, būna anime su gilia mintimi. Kai kurie anime, kurie verčia juoktis iki nukritimo, o būna ir tokių, kurie verčia tirtėti iš baimės. Vieni jų skirti paaugliams, kiti tik suaugusiems, o kai kuriuos iš jų gali žiūrėti visi. Galbūt ne visi supras, kas tai yra anime, tačiau bet kokiu atveju, daugybei žmonių tai yra tikrai nepaprastas dalykas.

• Japonų kalba - pakankamai plačiai vartojama kalba. Šia kalba kalba apie 125 mln. žmonių, o tai sudaro 2,4% pasaulio gyventojų. Vartojama ne tik Japonijoje, Havajuose (220 tūkst. kalbančiųjų),
  bet ir pagrindinėje JAV dalyje (200 tūkst. kalbančiųjų), Pietų Amerikoje (380 tūkst. kalbančiųjų; daugiausia Brazilijoje). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmis
  emigracijos bangomis iš Japonijos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio.

• Kai kuriais skaičiavimais japoniški interneto puslapiai sudaro 4,9% visų interneto puslapių (4 vieta po anglų, vokiečių ir prancūzų).

• Japonų muzikos istorija yra skirstoma į tris periodus. Pirmasis periodas — pirmapradė muzi¬kos kūryba, kurios keletas kompozicijų yra iki šiol užsilikusios. Iš jų senesniosios priskiriamos III a. pr. Kr. Antrasis periodas daugiausia pasireiškė VIII ir IX a. Šiuo metu didelę įtaką japonų muzikai darė kinų muzika. Beveik nuo XIV a. pradeda vyrauti religinė misterija, jungiama su vaidinimais ir muzika. XVII a. buvo įsteigtas pirmasis liaudies teatras. Šio šimtmečio pabaigoje japonai pradėjo nusikratyti kinų muzikos įtakos. XIX a. pr. atsirado jau daug tautinių japonų dainų, kurių dau¬guma buvo lyrinio pobūdžio.

• Japonų gaidų rašyba yra pritaikyta kiekvienam instrumentui atskirai, tačiau ji nėra populiari. Ne tik liaudies dainas, bet ir didesnius muzikos veikalus japonai daugiausia groja iš klausos.
  Tradicinė japonų muzika (Hogaku) skirstoma į kelias pagrindines rūšis:
  Gagaku. Tai senovinė muzika, atkeliavusi iš Kinijos ir Korėjos. Ji laikoma pačia seniausia Japonijos tradicine muzika. Išvertus iš japonų kalbos, reiškia „elegantiškoji muzika“. Šios muzikos dažniausiai klausydavosi imperatoriškųjų rūmų kilmingosios šeimos. Tai buvo tarytum spektaklis.

• Biwagaku. Šios muzikos pavadinimas yra kilęs nuo keturstygio instrumento Biwa. Šis instrumentas dažnai skirtas dainuojamajai poezijai ar mokymui apie budizmą. Juo dažnai grodavo keliaujantys muzikantai. Vėliau Biwos garsas šiek tiek pakito, tapo sodresnis, išraiškingesnis, ja ėmė groti netgi samurajai, siekdami pakelti karių dvasią prieš mūšį ir nuraminti sielą po jo.

• Nogaku. Tai muzikinė drama. Muziką groja keturi žmonės: trys būgnininkai ir vienas fleitininkas. Jie taip pat kartais atlieka choro partijas. Skirtingai nuo operos čia pagrindinis veikėjas, dama, niekada nedainuoja aukštomis tonacijomis, dažnai ne tik kad nedainuoja, bet tik poetiškai šneka. Ši muzikos rūšis paplito nuo XIV a. ir yra kilusi iš kinų teatro. Vėliau netgi įtakojo kabuki ir butoh raidą.

• Sokyoku. Tai muzika, grojama trylikastygiu instrumentu Kota, atkeliavusiu taip pat iš Kinijos VII a. Juo buvo grota tik kilmingųjų namuose. Tačiau XVII a. situacija pasikeitė. Aklas muzikantas Yatsuhashi Kengyo išmoko groti Koto. Pamatęs, kad tai yra puikus instrumentas, kuriuo groti gali net aklieji, Kengyo pradėjo stengtis, kad šį instrumentą pamėgtų kuo daugiau žmonių. Jis parašė daug dainų, šiek tiek modifikavo patį instrumentą, kad juo galėtų groti aklos moterys.

• Shakuhachi. Tai muzika, kuri yra grojama su 55 cm ilgio fleita. Šios fleitos, padarytos iš bambuko, buvo naudojamos dzen budizmo vienuolių. Nors ir buvo draudžiama, jie keliaudavo po šalį grodami, kartais užsidėję pintus krepšius ant galvos kaip izoliacijos nuo materialaus pasaulio simbolį. Valstybė kelis kartus bandė visiškai uždrausti šį instrumentą, tačiau dėl švelnių, paprastų garsų ir paties instrumento paprastumo, jis vis tik išliko toks pat populiarus. Apie 1980-uosius pradėtas dažnai naudoti vakarietiškoje popkultūros muzikoje.

• Shamisenongaku. Tai muzika, kuri yra išgaunama Shamisen instrumentu (gitara su trim stygom). Ši muzika dažnai grojama kabuki ir banraku. Shamisen yra universalus instrumentas, kuris gali skambėti ir teatre solo ar kartu su kita Shamisen. Juo grodavo tiek vyrai, tiek moterys. Geišos kartu su šiuo instrumentu dainuodavo dainas. Yra nemažai Shamisen rūšių ir su kiekviena iš jų grojama skirtingo stiliaus ir garso muzika. Šiuo instrumentu dažnai grojama ir šiandien.

• Manoma, kad japonų teatras išsivystė iš pirmykščių šokių ir Sinto dievybių garbinimo apeigų. Paprastai skirstomas į tradicinį ir naujovišką. Žinomiausios tradicinio teatro rūšys yra Kabuki, Bugaku, No, Kiogen ir Bunraku (arba lėlių teatras). Garsiausi naujoviško teatro žanrai – Simpa, Sinkokugeki, Singeki. Japonai taip pat perėmė vakarietiško teatro tradicijas ir rūšis: operą, baletą.

• Kabuki yra žinomiausias japonų teatro žanras. Čia vaidina tik vyrai, naudojami įspūdingi kostiumai, net kaunamasi kardais (iki 1680 m. jie buvo tikri). Pirmą kartą šio stiliaus vaidinimas buvo pastatytas 1603 m. kaip priešingybė No teatrui. Jau keturis šimtmečius kabuki yra vienas pagrindinių menų. Kai kurios pjesės parašytos XVII a., bet dauguma sukurta XVIII-XIX a. Dramų tematika ir stilistika yra įvairi: kai kuriose vien tik dainuojama, kitose tik kalbama, nors dažnaiusiai šie išraiškos būdai derinami tarpusavyje. Šiandien kabuki vis dar populiarus ir išliko beveik nepakitęs. 2005 m. įtrauktas į Žodinio ir Nematerialaus Paveldo Šedevrų sąrašą.

• Bugaku yra tikriausiai pats neįprasčiausias iš japonų teatro žanrų. Į jį įeina daugybė kaimyninių tautų (Indijos, Kinijos, Korėjos, pietryčių Azijos) tradicinių elementų. Jo metu šokama ir dainuojama, naudojamos kaukės.

• No yra tradicinis japonų vaidinimas, kuriame sujungiama muzika, šokis, drama ir poezija, atliekamas nuo XIV amžiaus. Išsivystė iš liaudies ir aristokratų liaudies menų. Pagal tradiciją No teatro aktoriai ir muzikantai nedaro repeticijų. Vietoj to jie praktikuoja judesius, dainas ir šokius atskirai ar padedant vyresniems mokyklos nariams. Taigi, pasirodymo tempas priklauso ne nuo kurio nors iš atlikėjų, bet nuo jų sąveikos.

• Kiogen yra komedijos žanras, kuris išsivystė kartu su No, jie kartu buvo vaidinami ir išlaikė glaudžius ryšius iki šių dienų. Kiogen turinys nėra artimas simboliniui ir formaliam No teatrui, kadangi tai yra komiška forma, kurios tikslas yra priversti žmones juoktis.

• Bunraku yra tradicinis lėlių teatras. Spektaklių metu groja tradiciniai japonų instrumentai. Lėlės būna maždaug vieno metro aukščio, joms valdyti reikia bent jau trijų žmonių. Kiekvienas jų atsako už skirtingas lėlės kūno dalis.

• Naujieji teatro žanrai Japonijoje atsirado po Meidzi revoliucijos (XIX a. vid.). Simpa išaugo iš įpratso teatro, singeki – europietiško tipo drama.

• Japonijos teatre populiarėja aktoriai-robotai. Režisieriai gali nesibaiminti jei jų aktoriai pvz., premjeros išvakarėse susilaužys koją. Juos pakeisti galės robotai. Pirmą kartą aktorių-robotų pasirodymas surengtas 2008 m. Tai buvo nedidelė O. Hiratos pjesė „Aš, darbininkas“ specialiai suburtai auditorijai, kurioje vaidino du robotai. Paskutiniame epizode aktoriai scenoje paliko vienus robotus, kurie sulaukė didelių auditorijos aplodismentų. Kai kuriuos žiūrovus vaidinimas taip sujaudino, kad jų akyse pasirodė ašaros. Robotai įtikino auditoriją, kad nėra skirtumo, ar scenoje vaidinama realistiškai, t.y., įsijaučiant į avidmenį. Repeticijos su robotais yra sudėtingas darbas, kadangi po kiekvienos repeticijos robotus reikia iš naujo programuoti, dažnai tenka perprogramuoti jų kūno (galvos, rankų ir kt.) judesius.

• Japonų kalba yra unikali bei labai įdomi. Mąstymas hieroglifais visai kitoks, jie tarsi gyvi. Daugelis žmonių, kurie mokosi japonų kalbą, domisi ir šios tolimos šalies kultūra. Jie Lietuvoje
  sudaro tarsi tam tikrą bendruomenę. Jie leidžia laiką kartu, dalinasi informacija. Domėjimasis Japonija -tarsi liga. Kartą susidomėjęs negali liautis.

Pasimokint Japonų kalbos galite ČIA

Labai Tau ačiū, kad nepatingėjai parašyti tokį straipsnį. Juk pats jį rašei? Jis mano nuomone yra labai išsamus ir tikrai geras. Net aš sužinojau tokių dalykų, kurių nežinojau seniau.

Ne PATS viską rašiau, pasidomėjau ir radau truputi medžiagos.