Pamirškim visas „Skambučio“ ekranizacijas ir pradėkim nuo pradžių – kultinė japonų rašytojo knyga pagaliau pasirodė ir lietuviškai. Tai įtempto siužeto mistinis detektyvas, tapęs populiariausiu pasaulyje miesto legendos pavyzdžiu.
Dauguma dar prisimenam bent po keletą šiurpių, nuo kurių draugų būrelyje nugara nueidavo pagaugais, o likus vieniems iš tamsos imdavo lįsti beveik apčiuopiamos pamėklės. Mergaite, mergaite, Geltonoji Moteriškė jau lipa tavo laiptais. Ji lipa laiptais, rakina tavo duris, pasirodo iš tamsos kaip Pikų Dama ar Juodoji Ranka. Ir jei neišsiųsi šio laiško dešimčiai žmonių iki rytojaus, gailėsiesi visą likusį gyvenimą. Pažįstama? Tokios legendos gyvena kiekviename mieste ir turi polinkį plisti. Visai kaip virusai.
Iškart po pasirodymo „Skambutis“ pats tapo viena iš tokių legendų. Nepaaiškinamomis aplinkybėmis mirusi paauglių ketveriukė sukelia įtarimų žurnalistui, ir šis su vaikystės draugo universiteto profesoriaus pagalba ima tirti įvykį. Paslaptingoje vaizdajuostėje, kurią aukos žiūrėjo lygiai savaitė prieš mirtį, užfiksuoti padriki, nežinia ką reiškiantys vaizdai. Ėmus aiškintis jų kilmę, pėdsakai veda gilyn į praeitį, o ji kaip šulinio dugnas – tamsi, šlapia, priplėkusi ir slepianti tiek paslapčių, kad šios nebetelpa viduje ir veržiasi lauk net pro sunkų betoninį dangtį. Laiko tyrimui skirta nedaug - savaitė. Paskui, jei nebus įminta mįslė, tyrėjus ištiks paauglių likimas. Taip išpranašauta pačioje vaizdajuostėje.
Knygos veikėjai nenuobodūs, įdomūs ir jų likimai. Įprastas miesto gyvenimas susipina su keistais reiškiniais. Perskaičius knygą bemaž dingo skepsis, kurį anksčiau jaučiau panašaus pobūdžio idėjoms, kur senovės mitologija susiejama su šiuolaikinėmis problemomis, o veiksmas vyksta moderniame didmiestyje. Koji Suzuki su užduotimi susidorojo visai neblogai.
Beje, greta šio rašytojo pavardės puikuojasi žodžiai „japonų Stivenas Kingas“. Jei „Skambučiui“ trūksta daugiaplaniškumo ir gniuždančios psichologinės įtampos, būdingos amerikiečių siaubo meistrui, tai šios knygos finalas – labai „kingiškas“. Suzukio pranašumas – kai kurios detalės pateiktos grakščiau ir subtiliau, nei tai gebėtų padaryti jo varžovas iš Amerikos. Šiaip „Skambučio“ idėja intriguojanti ir žadinanti smalsumą – kam nebūtų įdomu bent akies krašteliu žvilgtelėti į paslaptingą vaizdajuostę, net jei dėl to iškiltų grėsmė gyvybei? Žmogaus smalsumas verčia kalnus, tik kartais kalnas gali užgriūti ir gerokai prispausti.
Skaitymas greitas ir lengvas, turint daugiau laiko, tekstą galima praryti vienu atsikvėpimu.
Tiesa, skambutis. Jis knygoje skamba tik kartą, bet to užtenka, kad įsitikintum – čia ne pokštas ir niekas tau neprisisapnavo. Pamėklės lenda lauk iš šulinio, prasideda lenktynės su laiku.
Info:
skambutis
Daugelis yra girdėję apie „Skambutį“ ir istoriją apie vaizdajuostę, kurią pažiūrėjus suskamba telefonas ir paaiškėja, kad gyventi liko 7 dienos. Nors „Spiralė“ bus įdomi ir tiems, kurie neskaitė „Skambučio“, jos veiksmas prasideda netrukus po įvykių, kuriais baigėsi ši šiurpi istorija.
Sūnaus vis dar gedintis Micuo Andas ir jo studijų laikų draugas Riudzis susitinka neįprastomis aplinkybėmis...Andas- teismo medicinos ekspertas ir Riudzis atkeliauja tiesiai ant jo skrodimų stalo. Lyg to dar būtų maža, skaičiai ant laikraščio skiautės, išlindusios iš siūlės jo pilve, lengvai iššifruojami į vieną daug sakantį žodį: S-K-A-M-B-U-T-I-S...
Subtiliai paskanindamas tekstą japoniškomis detalėmis, K. Suzukis talentingai kuria įtraukiančią, o drauge nejaukią ir bauginančią atmosferą, vadinamąjį „miesto siaubą“. Vienas iš paslaptingiausių japonų Stiveno Kingo sugebėjimų- paprastus dalykus paversti gąsdinančiais. „Spiralėje“ siaubo meistras žengia dar toliau, siūlydamas sužinoti, kaip mūsų kūne veikia paslaptingasis virusas, kuriuo užsikrėtusieji per vaizdajuostę teišgyvena 7 dienas.
Sakoma, kad siaubo literatūrai K. Suzukis suteikė naują kvėpavimą. Pats rašytojas tvirtina nemėgstantis siaubo filmų ir romanų. Jis kuria improvizuodamas. Pavyzdžiui, parašęs daugiau nei 200 „Skambučio“ puslapių, žvilgsniu užkliuvo už vaizdajuostės ant stalo... Kitkas- jau istorija.
Kodėl jo knygos ir filmai tapo tokie fenomenaliai populiarūs net tarp merginų, kurios nėra didžiausios šio žanro gerbėjos? K. Suzukis sako: „Mano knygose nėra kraujo. Labiausiai mus gąsdina ne kraujas. Labiausiai mus gąsdina mūsų vaizduotė“.
Info:
Spiralė
Tai trečioji japonų siaubo literatūros meistro K. Suzukio knyga iš garsiosios „Skambučio" epopėjos. Įspūdingas metafizinis trileris, kuriame viskas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Čia siaučia dar baisesnis virusas, kurio plitimą gali sustabdyti tik vienas žmogus. Būtent jam lemta ieškoti atsakymų Naujosios Meksikos dykumose ir sužinoti, kokią paslaptį slepia mokslininkų projektas „Kilpa" ... Ar šį kartą žmonija bus pasmerkta? Ar vienas žmogus pajėgus pasipriešinti blogiui? Kas iš tikrųjų yra „Skambutis"?
by yuni-kun
Portal 
rodiklis 
Ieškoti 
Latest images 
Registruotis 
Prisijungti 
